Nuotykiai Ispanijoje

Taigi. Reikia apžvelgti kaip mums sekėsi grįžti ir susitvarkyti visus dalykus VGTU.

Kadangi tiksliai nežinojom, kada važiuosim į Lietuvą iš Ispanijos, tai teko mums atsisakyti skraidymo paslaugų ir į Lietuvą važiavom su liaudiškai vadinama „mikrūške“. Kelionė truko dvi paras, bet važiavom su labai linksma kompanija, tai kelionė nelabai prailgo. Aišku, kelionė be normalaus miego nėra labai gerai, bet užtai grįžę turėjom ką veik – išsimiegot visų pirma.

Vasara praėjo gana ramiai. Kiek pamenu, tai tik reikėjo pristatyti sertifikatą apie išbūtą laiką į URD. Ir laukėm kol ispanai atsiųs rezultatus. Tiksliai negaliu pasakyti, kada jie buvo atsiųsti, bet jie tikrai buvo.

Mūsų fakultete užskaitę visus mūsų laikytus dalykus. O pritrūko apie 1,5 kredito. Tuos kreditus mums reikėjo išsilaikyti iki ateinančios sesijos. Mes pasirinkom iš praėjusio semestro vieną dalyką (žmonių sauga berods, 2 kreditai) ir suderinę su dėstytoju jį išlaikėme. Tiesa, todėl kad reikėjo laikyti vieną dalyką grįžus, mums reikėjo susimokėti už mokslą. Gerai, kad semestras trumpesnis.

Jei kas klaus, ar išvažiuoti buvo verta, aš pasakysiu: „Verta! Tikrai važiuočiau dar kartą. Praleisti tokią galimybę studijų metų beveik nemokamai išvažiuoti pusmečiui į užsienio šalį, reikia būti tikrai dideliais bailiais!“ Ech… kaip buvo smagu ten…

Jei turit kokių klausimų ar šiaip norit pabendrauti apie studijas, rašykit:
Viktoras xxxxxxxxxx

Vik

Taip netyčia tvarkiau savo dokumentus ir pastebėjau savo Ispanijos dienoraštį… Ir taip gera buvo perskaičius prisiminti tas dienas Ispanijoj, taip noris vėl sugrįžti, vėl pamatyti tas gražias vietas… O dar pasižiūrėjau, kad mūsų blogas neturi pabaigos. Taigi čia bus paskutinis blogo įrašas!

Pradėkim nuo to, kaip mums sekėsi egzaminai Ispanijoje. Žinia, kad pasibaigus semestrui, reikėjo mums išsilaikyti keletą egzaminą. Kaip mums sekės? Neblogai, neblogai.

Pirmas egzaminas buvo iš mūsų vadinamos anglų kalbos. Na, egzamino kaipo tokio nebuvo, nes mūsų dėstytoja Cutanda tikiu tuo metu buvo ligoninėj arba namie su mažu vaikeliu rankose. Per semestrą mes analizavom įvairius produktų naudojimo atvejus. Analizė susidarė iš atsakinėjimo į dėstytojos sudarytus klausimus. Reikėjo tiesiog surasti eilutę, pagal kurią sudarytas klausimas ir parašyti. Jų buvo gal kokie 8 ir buvo toks paskutinis išsamus atvejis, kuriam reikėjo atsakyt gal 4 kartus daugiau klausimų. Nebuvo labai sunku. Abudu nurovėm po 9. Egzamino laikyt nereikėjo.

Antras dalykas, kuris buvo ganėtinai įdomus ir naudingas, tai liaudiškai sakant puslapių kūrimas. Tik skirtumas tame, kad reikėjo ne sukurti puslapį su tarkim FrontPage, Dreamweaver ar kokia kita puslapių kūrimo kalba ar programa, o reikėjo išanalizuoti lankytojų poreikius ir padaryti išsamią analizę. Analizė susidarė iš svetainės aprašymo, svetainės turinio aprašymo, informacijos architektūros, dinaminių svetainės dalių ir vartotojo sąsajos. Tai buvo labai smagus kūrybinis darbas vien todėl, kad reikėjo daryti trise. O trečias mūsų grupėje buvo toks suomis Olli Eklund, su kuriuo labai gerai sutarėm. Mūsų puslapio tema buvo restoranų sąrašas. Mes gi kruopščiai išanalizavom ir padarėm gerą analizę. ;) Taip pat semestro metu reikėjo padaryti Apple parduotuvės analizę (du kartus), ir kelis laboratorinius darbus. Egzamino laikyti nereikėjo. Gavom irgi pakankamai neblogai: po 8.

Buvo ir dar vienas dalykas, kurio egzamino nebuvo. Tai informacijos saugomo ir kriptografijos dalykas. Semestro metu mums dėstė įvairių teorinių kriptografijos dalykų. O atsiskaityti reikėjo padaryti pakankamai sudėtingus laboratorinius darbus su Matlab programavimo kalba, taip pat vieną nedidelę ir kitą didelę (dviem žmonėms) prezentacijas. Mano nedidelė prezentacija buvo apie RSA algoritmo pažeidžiamumą, o abu su Mindaugu darėm pristatymą apie elektroninį parašą iš kriptografinės pusės. ;) Kadangi su Matlabu susidūrę mes beveik nebuvom, tai buvo labai sunku mums pagimdyti tuos laboratorinius darbus, tuo labiau kad darbo aprašymas ispanų kalba. Todėl aš iš pirmo karto ištempiau iki 6, na o Mindaugui reikėjo dar biški pasistengti rugsėjį ir jam dėstytoja parašė 5. Gaila, kad ne iš karto…

Neblogai mes čia. Atrodo, kad nieko nelaikėm. Bet buvo ir du egzaminai, kuriuos teko laikyti. Vienas iš jų, gal ir pats įdomiausias dalykas per studijas Valensijoj, tai kompiuterių tinklai. Dėstė mums toks dėstytojas, kuris puikiai išmanė tai, ką dėsto ir tikrai atsakytų į bet kokį klausimą susijūsį su kompiuteriniais tinklais. Turėjom mes ir laboratorinius darbus, per kuriuos galėjom realiai pačiupinėti ir sukonfigūruoti rūterius, ugniasienes. O kas svarbiausia, kad jie tikrai neseni, ir labai gerai pavyko mums viską atlikti. Taigi, per semestrą susikrovėm šiek tiek balų už laboratorinius darbus, lankėm teorijos paskaitas ir ėjom vieną gražią dieną laikyti egzamino. Egzaminas susidėjo iš dviejų dalių: atsakinėjimo už laboratorinius darbus ir teoriniai klausimai. Pirma dalis truko pakankamai neilgai, o antroji ilgėliau, nes leido dėstytojas pagalvoti. Klausimų buvo gal apie 50 ir visi jie taiklūs – arba žinai atsakymą, arba ne. Buvo tikrai nemažai dalykų, kurių net negalėjai pagalvot, kad paklaus. ;) Bet paklausė. Gerai, kad gerai baigės. Abiejų išlaikymai buvo įvertinti teigiamai. Tiksliai net nepamenu kiek.

Dar vienas dalykas, kurį laikėm „na šarom“ kaip sakant, tai buvo duomenų bazės. Mes, kaip pakankamai gerai paruošti dirbti su SQL užklausomis, galvojom, kad egzaminas nebus sunkus ir mes galėsim jį išsilaikyti. Taip jau atsitiko, kad mes negalėjom lankyti duomenų bazių paskaitų, nes tuo metu mes lankėm kitas, gal kiek svarbesnes paskaitas. Nelankę nei vienos paskaitos atėjom į egzaminą. Buvom tikrai labai nustebę. Gavom tokias užduotis, kurios iš tikrųjų yra realiai pritaikomos. Net neabejoju, kad daugelis VGTU dirbančių dėstytojų neišspręstų tokios užduoties! Na, bet čia mano asmeninė nuomonė. Užduotis tikrai vertos dėmesio buvo. Aišku, trūko mums žinių ir mes to egzamino neišlaikėm. ;) Nedaug trūko!

Oi, visai pamiršau. Gi turėjom mes ir ispanų kalbą, kurios taip pat laikėm egzaminą! Semestro metu darėm visokius rašinėlius, darbus, ir t.t. O semestro pabaigoje laikėm egzaminą. Šiaip labai šaunuolė mūsų dėstytoja buvo, mūsų net vardu žinojo. Aišku, Mindaugo vardas jai sunkiai tardavosi, bet ir su mano buvo problemų buvo, tai leidau jai mane vadinti „Victor“. ;) Bet pramokom neblogai ispanų kalbos. Ir kalbėt, ir gramatikos. Reiktų tik karts nuo karto pasikartot, nes pasimirš.

Buvom mes pasirinkę vieną dalyką, kuris vadinos algoritmai ir duomenų struktūros. Bet kadangi paskaitos vyko jau antrą semestrą vietinei chebrai, tai tiesiog mes nesugebėjom jų pasivyti ir net nebandėm. Ten labai jau sudėtingas dalykas ir reiktų mums nežmoniškai daug išmokti. Tai tas egzaminas kaip ir atpuola.

Tai va tokie buvo mūsų atsiskaitymai, egzaminai Valensijos politechnikos universitete. Apie tai kaip mums viskas buvo įskaityta VGTU kitame įraše. ;)

Vik

Taip jau nutinka, kad gegužė yra sunkus studijų mėnuo. Be to, kad reikia atsiskaitinėti visus darbus, reikia suvesti visus galus,  sudėti visus taškus and i ir pradėti ruoštis ateinančiai sesijai. Tai nieko per tą mėnesį ir nenutiko naujo - nei kur važiavom (neskaitant mano kelionės į Angliją), nei mieste buvom, nieko naujo nedarėm. Darėm laboratorinius darbus, prezentacijas kelias, mokėmės ispanų kalbos. Vaikščiojom į parduotuvę, išgerdavom alaus ir nevengdavom pasideginti pliaže. Taip ir blogas buvo užmirštas per tuos mokslus, gerus orus.. ;)

Kažkaip netyčiom vakar sugalvojom nueiti į pliažą. Laikėm dieną egzaminą, o vakare reikėjo jį pažymėti. Tai išsiruošėm ir nuvarėm. Pliaže kažkaip buvo ne taip kaip įprasta - įrengtas apšvietimas, pastatyta nedidelė scena. Galvojom, kad vakar ir turėjo būti kažkoks renginys. Bet pasirodo ten buvo tik pasiruošimas šeštadieniui - šiandienai.

Na o šiandien, prasidedant vienuoliktai valandai nuėjom į pliažą ir pakliuvom sakytumei į tikrą pasaką. Ispanai tikrai išradingi žmonės ir mus nustebino tuo, kad panaudojo oro balionų galimybes ir sukūrė tikrą pasaką.

Viskas prasidėjo nuo eisenos. Skraidančios figūros po truputį suėjo į vieną vietą, pagrindinę aikštę.
Toje aikštėj skraidė banginis, kelios žuvys, medūzos, vėžys. Iš tikrųjų viskas atrodė labai jau tikroviškai, nes tos sklandančios figūros atrodė lyg iš tikrųjų plaukiotų vandenyje. Sunku ir nupasakoti, nes reikia tai pamatyti - ko Lietuvoje niekada neteks pamatyti.

Žuvys aikštėje plaukiojo, plaukiojo kol pagaliau atsidarė kriauklė ir iš kriauklės iškilo perlas. Iš pradžių žuvys su tuo perlu žaidė, perdavinėjo vienos kitom, paskui ir vėžys tą perlą laikė, kol galiausiai pasirodė vienas blogas veikėjas. Kokia pasaka be blogio? Tai buvo kažkas panašaus į ungurį (bet man ungurys kažkodėl su gėriu asocijuojasi). Jis atėmė perlą iš žaidžiančių žuvų, kai kuriuos jūrų gyvūnėlius net suvalgė.

Tačiau kokia pasaka be geros pabaigos? Gaila nėra foto, bet tame dangaus-jūros pasaulyje atsidaro ir gerasis veikėjas - aštunkojis, kuris išgelbėjo visą jūros pasaulį ir atėmė iš ungurio tą perlą. Po kiek laiko perlas padidėjo ir iš kažkur pradėjo suktis aplinkui planetos. Tos dalies nesupratau visiškai, na bet buvo tikrai smagu pasižiūrėti. Viską baigė fejerverkai. Kaip ispanai be jų?

Viskas labai gerai surežisuota, labai gera muzika parinkta. Labai smagiai praleidom šeštadienio vakarą.
Tikrai nesitikėjom tokio reginio. O žmonių irgi nemažai buvo, nors ir vėlai čia viskas vyko. Dėl ko taip vyko? Mes ir patys nežinom. Kažkokia šventė čia. Gal vasaros atidarymas?

Beje, visus su vasaros pradžia. ;)

P.S. Mums liko vienas egzaminas, bet apie sesiją kitą kartą. :)

Na, iš pradžių tai reikėtų visų atsiprašyti už tokią ilgą pauzę, bet Viktoras buvo išvažiavęs trumpų atostogų į svečią šalį.

Taigi,
prieš mėnesį suplanavęs kelionę, gegužės 3 dieną sėdau į lėktuvą ir
išskridau į Jungtinę Karalystę. Ten gyvena mano pusseserė, ir aš
nusprendžiau ją aplankyti. Kelionę planavau taip anksti, nes nenorėjau
permokėti ir tikrai pigiai pasiekiau Angliją - lėktuvo bilietai kainavo
po 1€ centą, o reikėjo sumokėti tik oro uosto mokesčius (kuria, kaip
žinia, būna pakankamai dideli lyginant su bilieto kaina). Aišku,
skridau su Ryanair'ium, nes jo bilietai pigiausi. O ir paslaugos visai
neblogos - lėktuvas pakankamai naujas, viduj pakankamai švaru. Tikrai
nieko blogo apie Ryanair negaliu šiuo metu pasakyti. Jei dar teks
pakeliauti, gal ir bus kas nors blogai.

Taigi, vėlyvą
ketvirtadienio vakaro sėdau į lėktuvą ir po 2,5 valandos jau buvau
Londono Stanstedo oro uoste. Stanstede pastebėjau vieną labai įdomu
dalyką - ten 80 procentų visų lėktuvų priklauso būtent Ryanair
kompanijai, o pats miestas yra ne mažiau kaip 100 kilometrų nuo
Londono. Todėl žmonės pigiai sumokėję už lėktuvo bilietus, dar sumoka
brangiai už traukinio bilietą. Bilietas su grįžimu kainuoja apie 26
svarus, kad yra panašiai tiek pat kiek aš sumokėjau už lėktuvo
bilietus. Gerai, kad oro uoste mane pasitiko pusseserė su vyru, tai
nereikėjo niekur man važiuoti.

Mano pusseserė gyvena Peterbore -
miestas gana toli nuo pačio Londono, ir apie 130 km į Šiaurę nuo
Stanstedo. Tai nuo Peterboro iki Londono turėtų būti apie 200 km.
Tiksliai nežinau, bet kažkur. Miestas gana mažas - plotas gal kaip
Klaipėdos, bet kadangi nėra daugiaaukščių namų, tai gyventojų yra
pakankamai mažai. Labai man keista buvo ten nuvažiavus nematyti nei
vieno daugiaaukščio namo, visi dviejų aukštų, kotedžo tipo. Nes
Ispanijoje tai yra labai daug ir gana aukštų tokių pastatų, bet Anglai
yra konservatoriai ir gyvena pagal senas taisykles.

Taigi,
ketvirtadienio vakarą, o tiksliau naktį, nieko nenuveikėm, nes
Peterborą pasiekėm kažkur apie 1 valandą nakties. O penktadienį iš
pačio ryto išlėkėm į miestą. Peterboras turi vieną labai seną pastatą -
tai miesto katedra. Tikriausiai ji ir paliko man didžiausią miesto
įspūdį su medinėmis lubomis ir senovinėmis sienomis. Taip pat buvom
nuėję iki per miestą tekančios upės Nene. Upė nedidelė, bet jos aplinka
labai negraži. Galėtų jie pasidaryti gražiai, bet tikriausiai nepatinka
jiems vandens telkiniai. Penktadienio vakare kepėm šašlykus, jie buvo
labai labai skanūs, labai panašūs į tuos lietuviškus.

Kadangi
mano pusseserei jau šiek tiek daugiau nei septintas mėnuo, tai
nusprendėm kad šį kartą nelankysim Londono, nes ten reikia daug
vaikščioji, o jai tai padaryti yra labai sunku. Dėl to nusprendėm
aplankyti to miesto apylinkes, pasivažinėti po Kembridžšyro regioną.

Šeštadienį
važiavome prie tokio didelio ir gražaus ežero. Paežerėj pilna avių, mat
jos ten ganosi. Ežero vanduo buvo pakankamai švarus, bet ten yra
uždrausta maudytis visuose vandens telkiniuose. Vienoje ežero vietoje
net matėm dugną, kai gylis buvo apie 3-4 metrus. Tikrai labai
įspūdingai atrodo. Tiesa, gi plaukiojom su valtimi, dėl to ir turėjom
galimybę pamatyti ežero dugną. Smagiai praleidę pusiaudienį važiavome
namo. Vakarą praleidom prie televizoriaus, nes aš buvau pasiilgęs
lietuviškos televizijos. Lietuviškos? Taip, nesuklydau rašydamas. Jie
turi nusipirkę Viasat skaitmeninės televizijos rinkinį ir turi galimybę
matyti TV3, LNK, Tango TV, TV1 ir kelis kitus lietuviškus kanalus bei
begalę užsienietiškų.

Sekmadienį iš pradžių keliavom į turgų -
kėlėmės anksti, nes turgai kaip visada prasideda anksti ir nuvažiavom
apžiūrėti kelių turgų. Aš tai nieko neišsirinkau, bet puskė nusipirko
kelias statulėles papigiai. Po turgaus lėkėm į Kembridžą - miestą
garsėjantį savo universitetu.

Miestas tikrai labai gražus. Kadangi žinojom kad jame yra nemokamas
muziejus, tai sugalvojom į jį nueiti. Tas muziejus tikrai labai didelis
ir kas svarbiausia kad daugeliu atveju net geresnis nei mokami
muziejai. Ten ir senovės laikai, ir šiuolaikiniai paveikslai. Ir Picaso
netgi keli paveikslai buvo eksponuojami. Jie gyvena iš žmonių aukojimo.
Tad kas turi iš ko, aukoja, o kas neturi tiesiog turi galimybę
susipažinti su Antika, senovės Roma ir Graikija, taip pat šiuolaikiniu
menu. Po muziejaus aplankymo nulėkėm iki Karališkosios kolegijos,
kurios pastatas yra tikrai įspūdingas ir senovinis. Nežinau kaip ten
galima mokytis, ten viskas taip senoviška. Bet pastebėjau vieną tokį
dalyką  - čia visos kolegijos, kaip ir Vilniaus universiteto centrinių
rūmų kiemelis, turi vidinį kiemą, kur yra žalia. Labai gražiai žolė
prižiūrėta, ir šiaip visur tvarkinga.

Paslampinėję po Kembridžą, grįžom į Peterborą. Taip ir prabėgo trečioji
diena. Kadangi pirmadienį Anglijoje buvo “bank holidays” arba
lietuviškai - išeiginė, tai galėjom dar šiek tiek pasivažinėti po
apylinkes. Taip ir padarėm. Nuvažiavom į Nene parką, kuris yra
pakankamai netoli Petroboro. Įsivaizduokit, Anglijoje triušiai gyvena
laisvėje. Keistai buvo juos matyti tiesiog bėgiojančius po lauką. O
tame parke jų tikrai yra daug.

Visi žinot, kad Anglijoje eismas vyksta kaire kelio puse - patikėkit,
labai sunku man buvo priprasti, kad eismas iš tikrųjų vyksta kita kelio
puse. Vis atrodo, kad trenksis kas nors.

Tame mieste, Petrobore, yra labai daug lietuvių. Mano puskei net
nekeista girdėti lietuviškus balsus, bet man tai tikrai labai buvo
keista juos girdėti visur - gatvėje, parduotuvėje, prekybos centre ar
net oro uoste. Labai daug lietuvių gyvena ir dirba Anglijoje…
Petrobore yra net 4 lietuvių parduotuvės, o Valensijoje nei vienos…
;)

Tai tiek trumpai apie mano kelionę į Petroborą. Tikiuosi, kad dar kartą pavyks man ten nusigauti ir pamatyti Londoną. ;)

P.S. Sori už albumą. Fotki.com sistemoje kažkas blogai vyksta….

Taip taip, tai visiška tiesa. Balandžio 24 diena mūsų dienoraštyje yra pažymėta išskirtine spalva – tai istorinis įvykis apie kurį negalima nieko nepasakyti.

Kai lauke apie 25 laipsnius šilumos ir nėra nei vieno debesėlio, o jūra už dešimties minučių kelio nuo namų, tai kažkaip sunkiai mums šiandien sėdėjosi namie ir nusprendėm nulėkti prie jūros. Tuo labiau, kad jau seniai mums knietėjo išbandyti tą Viduržemio jūros vandenį.

Nuėję iš pradžių nedrįsom lįsti į vandenį, bet pasikaitinę (pasideginę, aišku) saulėje ir pažaidę kortomis visgi išdrįsom žengti pirmuosius žingsnius Viduržemio jūros link. Nepatikėsit – vanduo buvo toks, kaip būna vasarą Baltijos jūroje. Buvo labai labai šiltas ir tikrai mums pasidarė labai keista, kodėl ispanai nelenda į vandenį. Jie tiesiog sėdėjo, šildėsi saulėje, bet nematėm nei vieno maudančio. Ne tas žodis, kaip iš tikrųjų smagu buvo išsimaudyt. Reikės rytoj dar kartą pakartoti… Išsimaudyti jūroje ir pasideginti saulėje.

Kaip atostogos? Tikrai, čia pas mus kaip kurorte – paskaitų mažai, o laisvo laiko daug. Tai galime sau leisti šiek tiek paatostogauti. O be to jau ir vieną dalyką išsilaikėm. Jau turim po penkis baliukus iš dešimties tikrai ir dar galim gauti po keturis balus. Tai gal net ir devintuką parsivešim Lietuvon. ;)

Kaip mano gimtadienis? Dėkui, tikrai labai smagiai su lietuviais pasėdėjom, o dar smagiau pasišokom klube.

Vik

Valensija turi tris metro linijas ir vieną liniją tramvajaus. Kodėl aš prakalbau apie tai? Nes turiu realią galimybę tai išbandyti. O kai turi galimybę išbandyti ir palyginti šias dvi, visiškai skirtingas transporto priemones, tai ir užsimanai apie tai parašyti. Ir rašau todėl, kad Vilniuje kyla daug klausimų dėl šio dalyko.

Pirmoji metro linija Valensijoje atsirado 1988 metais. Ir iš tikrųjų, kai pirmos metro linijos (geltona, Nr. 1) metro (tie traukinukai) atrodo tikrai labai senai. Gali net pagalvoti, kaip jie vis dar rieda.. Tačiau rieda, ir tikrai geriau nei tramvajaus traukinukai. Jau greit pirmajai linijai bus 20 metų, tačiau ji tikrai geresnė nei tramvajus.

Pirmoji tramvajaus linija (mėlyna, Nr. 4) buvo čia pastatyta 1994 metais. Ji buvo beveik dešimties kilometrų ilgio ir apėmė 21 stotelę. Kaip pagalvoji, tramvajui tik 13 metų. Bet, palyginus su pirmos metro linijos traukinukais, tramvajaus traukinukai važiuoja tikrai labai prastai. Valensija džiaugiasi tuo, kad pirmoji sugrąžino tramvajų į Ispaniją, tačiau man atrodo ne ilgai dar džiaugsis. Tramvajaus traukinukus jau reikia renovuoti, nes jie važiuoja labai garsiai ir viduje neįmanoma susikalbėti. Ne tik skleidžią didelį garsą, bet ir viduje taip garsu, kad tikrai negirdėsi šalia sėdinčio ir kalbančio draugo kai tramvajus važiuoja.

Važiuodamas tramvajumi, pamačiau kelis užrašus prie vieno tramvajaus žiedo. Žmonės ant langų užsirašę užrašus, kažką panašaus į šitokį: „Metro – gerai, bet tik po žeme“. Ir tokie užrašai puošė ne vieną langą prie to žiedo. Tikriausiai jau žmonėms atsibodo klausytis to garso. Beje, čia tramvajus ir metro priklauso viena tinklui – ir metro ir tramvajus čia vadinasi bendrai, tiesiog „metro“.

Čia tramvajus yra padarytas kažkokioje mažoje gatvėje, ten kur nėra didelio eismo. Kai važiuoji su tramvajumi, šalia nieko dažniausiai nevyksta. Pravažiuoja viena kita mašina ir viskas. Tiesa, yra ir judrių gatvių – prie pat universiteto. Tačiau ji yra labai plati. Iš vienos pusės trys juostos mašinoms, iš kitos pusės taip pat trys juostos ir dar dvi tramvajaus linijos. Niekas niekam nemaišo, tačiau tam yra galimybės.

Nežinau, kiek bus gerai tramvajus Vilniuje, tačiau tokioje judrioje gatvėje kaip Kalvarijų (kur plėsti nelabai yra kur), ir dar senamiestyje tai tikrai bus nieko gero… Nemanau, kad tramvajus iš Santariškių į stotį važiuos taip greitai, kaip teigiama. O dar toks garsumas jei bus… Nieko, pirmą dešimtmetį dar garsas bus pakenčiamas, bet paskui.. Reikalaus vėl investicijų..

Metro čia man labai patinka. Kad ir seniausia linija važiuojant, niekas tavęs nekratys ir bus tikrai įmanoma susikalbėti. Ir greitai. Tikrai greičiau nei tramvajus važiuoja. Ir senamiestyje metro yra padarytas. Ir važiuoja po žeme. Ir pastatai negriūva.. Jaučiu, kad po dešimties metų tikrai jie pradės griūti nuo tramvajaus keliamo triukšmo, o ne požeminių metro virpesių…

Jau buvau bepriimantis Zuoko reklamą dėl tramvajaus, bet kai pamačiau kaip iš tikro viskas vyksta, tai nusprendžiau, kad Vilniuj reikia tik metro. Metro metro metro. Ir nėra jokių daugiau klausimų… Ir kuo greičiau, tuo bus geriau žmonėms.. Nenoriu tramvajaus, noriu metro…

Visų pirma noriu pasidžiaugti, kad šiandien mes prisiruošėm ir aš pagaliau iškepiau blynų – didelių, per visą petelnę. Gi ko jiems tereikia: miltų, cukraus, druskos, pieno, kiaušinių ir aliejaus. Visko mišinys ir gaunasi blynai. Tik kad kepti juos nelabai man patinka – ilgai prie keptuvės reikia stovėti norint daugiau blynų valgyti. Nors ir be grietinės ir uogienės, bet vis tiek skaniai su bananais pavalgėm. Jau ir antrą kartą savaitės bėgyje skaniai valgom (ar ne per gerai?).

Toliau, apie Casa del Alumno. Kas tai yra iš viso? Pažodinis vertimas reiškia „Studento namas“. Na, iš tikrųjų taip ir yra. Tai yra vieta, kur studentai gali ateiti ir leisti savo laisvalaikį. Tam skirtas atskiras pastatas visoje universiteto teritorijoje ir jis yra pačiame teritorijos viduryje – tikriausiai taip patogiausia studentams (!). Tai trijų ir net keturių aukštų pastatas (aš buvau tik dviejuose aukštuose iš jų).

Pirmame aukšte studentai užkandžiauja prie stalų, yra tokios ale sofkutės į kurias galima įkristi ir net pietų nusnausti, yra net plačiaekranis televizorius, kur galima žiūrėti ką tik nori. Taip pat yra žaidimų stalai – pulas, rankinis futbolas, dar visokių. Galima pasiimti stalo žaidimų, tik dar neišsiaiškinau kur, ir žaisti kartu su kitais. Beje, visa tai nemokamai. Taip pat galima iš automatų nusipirkti kavos, vandens, kolos, ką nors užkąsti. Jei nori valgyti namie gamintą maistą – prašom, ten stovi trys mikrobangės ir atėjus galima laisvai pasišildyti.

Antras aukštas skirtas darbui. Yra patalpa pilna stalų, kur dirbama po vieną – ateini, atsisėdi ir darai ką tau reikia. Kita patalpa yra skirta grupiniam darbui – ten stalai sudėti po du, kad grupės galėtų ateiti ir daryti tai, ką joms reikia. Antrame aukšte yra ir kompiuterių klasė – joje gali ateiti ir laisvai naudotis internetu (kompiuterių gal 50, aišku nemokamai). Kaip minėjau, aukštesniuose aukštuose nesu buvęs, bet ten tikriausiai kokia studentų sąjunga ar šiaip kokia administracija.

Šitas pastatas, kaip ir visa universiteto teritorija, yra saugomi. Mes kai buvom nuėję, net sargas priėjo prie mūsų ir paprašė parodyti studento pažymėjimus. O tai yra labai gerai – studentai jaučiasi saugūs. Beje, šiandien yra šventinė diena ir visi universiteto vartai yra uždaryti (visą teritoriją skiria tvora). Bet įeiti į teritoriją galima per vienus vartus – tiesiog parodai studento pažymėjimą, pasakai kur eini ir pirmyn. Niekas tavęs nevaržo. O tuo labiau, kad Casa del Alumno dirba visą parą, net ir per šventes.

Rojus studentams? Tikrai taip!

Kažin kada VGTU taip bus… Kada studentai turės savo namus…

Vik

Kadangi makaronai ir ryžiai jau įkyrėjo iki gyvo kaulo, tai nusprendėm šiek tiek paįvairinti meniu ir pasidaryti ką nors skanaus.

Produktų aišku daug neturim, geresni daug kainuoja tai reikėjo pasigaminti vakarienę iš to, ką turim. Netyčia į galvą toptelėjo mintis pasidaryti vieną iš lietuviškų patiekalų - kugelį. Turėjom bulvių, pieno, prieskonių, bet buvo viena problema - tarka, kuri buvo bute, netiko bulvėm smulkiai sutarkuoti. Reikėjo kaip nors ją gauti. Paprasčiausias būdas - nusipirkti. Taip ir padariau. Nuėjau į kiniškų prekių parduotuvę, nusižiūrėjau tarką už 1€ ir aišku įsigijau ją.

Kai grįžau, puolėm skusti bulves, jas tarkuoti, plikyti pieną ir paruošti kepimui. Visas procesas tikrai buvo greitai daromas - labai jau knietėjo paragauti. Į sutarkuotas bulves pridėjom prieskonių, jas užplikėm ir pašovėm į orkaitę. Valanda laukimo ir kugelis jau “gatavas”.

Nepatikėsit, kurgelio skonis tikrai buvo geras. O dar tai, kad patys pasidarėm, tai iš vis smagu - pavalgėm karališkai.

Vik

Kadangi nepavyko mums išsinuomoti automobilio, tai nusprendėm vis tiek pakeliauti ir praleisti dieną kur nors ne Valensijoje, toliau nuo namų. Kadangi maršrutą automobiliu buvom kruopščiai suplanavę, tai sugalvojom, kad reikia važiuoti iki pirmos suplanuotos sustojimo vietos – miesto Alikantė, kuris yra pakankamai netoli Valensijos, tik už 200 km. Susitarėm dėl išvykimo su dviem lietuvėm ir nuėjom miegoti.

Ryte mus pažadino nepaprastai įkyrus ir nelauktas tokiu metu žadintuvas. Jis skambėjo penktą valandą iš ryto (5:00!!), nes pigiausias traukinys važiavo labai anksti iš Valensijos. Taigi, atsikėlę anksčiausiai jau 5:36 stovėjom tramvajaus stotelėje ir laukėm, kol atvažiuos vienas iš pirmųjų tramvajų. Aišku, iš vakaro susižinojom, kada jis daugmaž turi atvažiuoti. Pavažiavę su tramvajumi persėdom į metro ir šiek tiek po šešių jau buvom traukinių stotyje.

Stotyje sulaukėm saviškių, nusipirkom traukinio bilietus, išgėrėm kavos ir vos neatsisėdom ne į tą traukinį. Įlipom į vieną traukinį, kuris stovėjo reikiamame kelyje ir atsisėdom. Paskui kažko paklausėm, kur jis važiuoja ir pasakė, kad jis važiuoja visiškai į kitą pusę. Čia viename kelyje stovi po du traukinius, nes trūksta kelių – mūsų traukinys stovėjo šiek tiek toliau. Kelionė truko tik dvi valandas. Bevažiuodami apžiūrėjom kalnus, pilis ant kalnų ir t.t.

Pasiekę Alikantę susiradom turizmo informacijos centrą, pasiėmėm miesto žemėlapį ir išskubėjom į pajūrį, nes diena buvo superinė – švietė saulė, nebuvo debesuota. Nuėję į uostą, atsisėdom ant suoliuko ir grožėjomės jūra, šildėmės saulės spinduliuose, suvalgėm apelsiną ir nusprendėm žygiuoti link didžiausios Alikantės įžymybės – Santa Barbaros pilies.

Ta pilis yra ant pakankamai didelio kalno, tad reikėjom mums į jį kažkaip įkopti.. Pakeliui dar norėjom aplankyti kelis objektus, tačiau juos surasti buvo pakankamai sunku – gatvės neaiškios ir vos ne kiekvienas namas turi savo gatvę. Tad pavinguriavę šiek tiek kalno papėdėm radom kelią, kuriuo galima nueiti iki bažnyčios, kuri yra netoli kelio į Santą Barbarą. Ėjom ėjom ir suradom tą bažnyčią, o vėliau ir kelią į tą pilį. Kelias buvo labai status ir vis reikėjo aukščiau kelti kojas lipant į kalną. Lipom lipom ir pagaliau pasiekėm asfaltuotą kelią, kuris veda tiesiai iki pilies. Tada šiek tiek buvo lengviau eiti. Per kančias pagaliau pasiekėm ir pačią pilį, bet kiekviename žingsnyje į viršų mes matėm nerealius vaizdus. Iš vienos pusės jūra, namų stogai. Iš kitos pusės kalnai, namų stogai. Tikai labai gražiai atrodė. Nuotraukos to neparodo.

Pilis yra 16 amžiaus, pakankamai didelė ir stovi ant stataus kalno. Pasiekti ją labai sunku. Pasivaikščiojom po visą pilies teritoriją, pasigrožėjom nerealiu vaizdu nuo aukščiausios vietos. Tolumoje matosi kalnai, iš kitos pusės jūra ir visko viduryje yra miestas. Kad viską įsivaizduoti, reikia pamatyti. Įėjimas į pilies teritoriją nieko nekainuoja.

Po pilies apžiūros išžygiavom vėl į miestą. Ten aplankėm katedrą, dar kažkokią bažnyčią ir tada nusprendėm papietauti. Nuėjom į parduotuvę, nusipirkom užkąsti ir nuėjom į prie paplūdimio esantį parkelį pavalgyti. Papietavus norėjosi tik miegoti, nes anksti kėlėmės ir jau buvom padarę ne vieną kilometrą… o dar lipimas į kalną…

Šiek tiek pasėdėjom, suvirškinom pietus ir kadangi iki traukinio buvo likę keturios valandos, tai sugalvojom aplankyti dar vieną pilį (San Fernando man rods). Ėjom per miestą visiškai nuleipę – mieste siesta ir karšta buvo, o dar ir nuovargis.. Bet nieko, pasiekėm tą pilį – pasirodo į ją vėl reikėjo lipti. Buvo asfaltuotas kelias, tai liposi šiek tiek geriau. Užlikę nieko panašaus į pilį nepamatėm, ten gal tiesiog griuvėsiai arba mes kažko nesupratom. Tai pasėdėjom ten ir nusprendėm eiti į traukinių stotį ir nusipirkti bilietus traukiniui atgal.

Traukinio bilieto kaina į vieną pusę kainuoja 11.75€, su Euro<26 kortele tik 9.40€. Važiuojant į Ispaniją rekomenduoju pasidaryti tik Euro<26 kortelę, nes su ISIC dar nei karto niekur negavom nuolaidos, o su Euro<26 jau antrą kartą gavom – pirmą kartą sutaupėm 7€ važiuodami iš Barselonos į Valensiją.

Nusipirkom bilietus, aplankėm dar vieną parduotuvę, atėjom į traukinių stotį ir laukėm savo traukinio. Atėjus reikiamam laikui leido visiems keleiviams nueiti į kelią, kur turėjo atvažiuoti traukinys, bet pranešėjas kažką ispaniškai pasakė per garsiakalbius ir žmonės pradėjo eiti vėl į stotį – mes iš paskos. Kadangi traukinys pro Alekantę tik pravažiuoti turėjo, tai sužinojom kad iki Alikantės traukinys kažkur užsilaikė ir dėl to vėlavo visą valandą – mes buvom jau „kominiai“, žiauriai norėjom miego ir laukėm kad kuo greičiau atvažiuotų traukinys… Na, palaukėm tą valandą, įsėdom į traukinį ir dėjom į akį, kol pagaliau pasiekėm Valensiją. Gerai, kad dar važiavo viešasis transportas ir mes sėkmingai pasiekėm namus.

Diena buvo labai puiki, gerai praleistas su gera kompanija. Reiks internete paieškoti dar įdomesnių miestų aplink Valensiją.

Vik

Šis mano pranešimas bus kaip reklama Sampo bankui, na bet nieko nepadarysi. Labai atsiprašau tų, kuriems tai nepatiks.

Išvažiavus į užsienį be kreditinės tikrai nieko doro nenuveiksi. Visų pirma kils problemų išvažiuoti. Norint skristi lėktuvu, reikia užsisakyti lėktuvo bilietus internetu (taip gi pigiausia), o tam, kad užsisakyti internetu ir gauti rezervacijos numerį, reikia apmokėti užsakymą kreditine kortele. Lietuvos bankų debetinės kortelės (Visa Electron, Maestro) dažniausiai netinka. Kai kada pasitaiko atvejų, kad praeina, bet tai labai retai būna.

Papasakosiu apie vieną įvykį, kuris mums nutiko šiandien. Prieš kažkur savaitę sugalvojom išsinuomoti mašiną ir pakeliauti po pietinę Ispaniją. Aplankyti Alikantę, Granadą, Malagą ir nuvažiuoti iki piečiausio Europos taško – Gibraltaro sąsiaurio. Buvom viską suplanavę, net ir mašiną internetu užsisakę. Šiandien nuvažiavom į nuomos tašką, kur turėjom pasiimti mašiną, padavėm pasą, vairuotojo pažymėjimą. Ten viską pradėjo pildyti. Pildė pildė, kol galiausiai paprašė kreditinės kortelės. Na, mes apsimetėm kvaileliais ir padavėm debetinę kortelę. NE – mums sako nuomos punkte – mes priimame tik kreditines korteles ir jokių debetinių kortelė, ar grynų pinigų nepriimame. Tai teko nuleistom galvom važiuoti namo…

Tai patarimas visiems, kad vyksta į užsienį, ypač į Vakarų Europą – pasidarykite kreditines korteles. Visi studentai tai gali nemokamai gauti iš Sampo banko. Tereikia pasiimti pažymą apie studijavimą ir stipendijos gavimą ir užsisakyti MasterCard Standart kreditinę kortelę. Tai viskas yra daroma labai palankiomis sąlygomis. Jei ką nors domina, susiraskite Sampo banko internetiniame puslapyje. Beje, kiti bankai kreditinių kortelių studentams neišduoda. Jie reikalauja, kad dirbančio žmogaus pajamos priklausomai nuo miesto būtų virš 1000 litų per mėnesį. Argi tai įmanoma studentams? Sunku būtų patikėti…

Kreditine kortele galima atsiskaityti ir internete. Labai patogu, nereikia darytis Visa Virtuon (jei dar SEB bankas daro). Turi kreditinę kortelę ir gali pirkti ką nori internetu, o sąskaita gali papildyti nemokamai (Sampo pasiūlymas studentams) iš kito banko, kai tik prireikia.

Tikriausiai pirmas dalykas bus, kai grįšiu į Lietuvą, tai nueisiu į Sampo banką ir užsisakysiu kreditinę kortelę. Noriu ir aš būti pilnavertis informacinės visuomenės pilietis. Rekomenduoju visiems studentams, vykstantiems pagal apsikeitimo programą į svečią šalį. Tikrai pravers.

Vik